Evangelija rusų kalba. Biblija

Gyvojo Kristaus rankoje beveik ant visų piktogramų yra Šventojo Rašto ritinys: Viešpats, istorijos Viešpats, nužudyta Avinėlis, nukryžiuotas ir prisikėlęs - Jis vienintelis gali atplėšti visus antspaudus, nes yra mes ir mes esame Jame. Velykų šviesoje mūsų gyvenimo skaitymą vis labiau turėtų nušviesti Šventojo Rašto skaitymas. Viešpats nori „atverti mūsų protą suvokti“ įvykius, suteikti mums galimybę pamatyti Jo gyvą buvimą visose mūsų mirtyse, nes mirtį nugali Jis. „Nebijok, aš buvau miręs, bet štai aš gyvas per amžių amžius“ (Apr 1, 17-18).

Nehemijo knygoje pasakojama, kad grįžus išrinktajai tautai iš 70 metų Babilono nelaisvės, kunigas Ezra skaito tremties metais pamirštą Raštą. Ir visi nuo saulėtekio iki vidurdienio jo klausosi su ašaromis, kuriose Dievo Įstatymo radimo džiaugsmas maišosi su jų neištikimybės liūdesiu, kuris sukėlė šią nelaisvę po ilgo išsiskyrimo, išdavystės ir nenaudingų kompromisų su ambicinga pagonybe.

O, jei šiandien mūsų žmonės po ne mažiau ilgos ir ne mažiau baisios nelaisvės vėl galėtų klausytis gyvenimo žodžio! Tačiau daroma viskas, kad ši galimybė būtų atimta ne tik fiziškai, bet svarbiausia - kad jis nesugebėtų suvokti aukščiausios tiesos. Ir mums, krikščionims, iš Dievo malonės duota stovėti bažnyčiose ir klausytis Evangelijos Evangelijos, tarsi kiekvienam. Su nuolankumu ir dėkingumu klausome šio žodžio tam, kuris asmeniškai kalba su kiekvienu iš mūsų. Iš tiesų mes turime klausytis Evangelijos taip, lyg čia būtų pats Viešpats ir kalbėtų su mumis. Tegul niekas nesako: palaiminti tie, kurie galėjo Jį pamatyti. Nes daugelis Jį mačiusių dalyvavo Jo nukryžiavime, ir daugelis tų, kurie Juo netikėjo. Tie patys žodžiai, kilę iš Viešpaties lūpų, yra užantspauduoti raštu, kad būtų išsaugoti mums.

Ar įmanoma ką nors mylėti jo nepažįstant? Kiekvieną dieną, bent truputį laiko, skirti Evangelijos skaitymui su malda, reiškia pradėti palaipsniui pažinti ir pamatyti Kristų, kaip jį matė apaštalai. Jis pats yra šiais žodžiais, kupinas išminties, užuojautos nusidėjėlių nelaimėms, švento pykčio ir tvirtumo verslininkams iš religijos, kantraus rūpesčio mokiniams, kurie dažnai nesupranta Jo žodžių prasmės. Sunku mylėti Viešpatį, iš tikrųjų jį pažinti neklausant Dievo Žodžio, neskaitant Šventosios Evangelijos - net po kelias minutes kiekvieną dieną.

Prieš pradėdamas skaityti Evangeliją pamaldų metu, kunigas ar diakonas sako: „Ir mes meldžiamės, kad mums būtų garbė išgirsti Viešpaties Dievo Šventąją Evangeliją“. O kokios maldos kunigas meldžiasi prieš tai: „Šviesk mūsų širdyse, mylintis žmogų, Tavo nesugadinama Dievo šviesa“. Ir toliau: „Išmintis, atleisk man. Klausykimės Šventosios Evangelijos. Ramybės visiems “. Ir skaitymas baigiasi, kaip ir prasideda, mūsų atsakymu: „Šlovė tau, Viešpatie, šlovė tau“. Kaip mes šloviname ir šloviname Viešpatį? Žodžiais ir darbais, mūsų gyvenimu? O gal iš karto pamirštame šį žodį, paversdami jį steriliu? Koks ištremimas iš Dievo veido mums bus po to? - Karčiau nei Babilone. Ir mūsų Tėvynėje mes, visi mūsų žmonės, galime atsidurti nelaisvėje blogiau nei Babilonas. Didysis Dievo priešas pasaulyje yra nežinojimas apie svarbiausią dalyką; dvasinis nežinojimas yra visų bėdų ir blogybių, kurios nuodija tautas ir suklaidina žmonių sielas, priežastis ir šaknis. Nežinojimas, apsunkintas galingos organizuotos televizijos ir žiniasklaidos įtakos, tariamai objektyviai, be Dievo, aprėpiančio tai, kas vyksta gyvenime. Kiek žmonių, vadinančių save stačiatikiais krikščionimis, patiria dvasinį pralaimėjimą, tapdami lengvu priešo grobiu - tik dėl to, kad trūksta tvirtų savo tikėjimo žinių. Po nežinojimo seka kliedesiai, tuštuma užpildyta juodumu. Kas gali būti liūdniau, kai nežinodamas Dievo žodžio pasaulis negali priimti jam siūlomo Kristaus išganymo!

Šventa krikščionių religijos knyga, Dievo apreiškimų žmogui įrašas, gautas per daugelį tūkstantmečių. Tai dieviškųjų nurodymų knyga. Tai suteikia mums ramybę, gyvenimo problemų sprendimą, nuodėmės pasmerkimą ir dvasinę brandą, kuri yra tokia būtina mūsų rūpesčiams įveikti.

Biblija negali būti vadinama viena knyga. Tai visa knygų kolekcija, biblioteka, kuriama vadovaujant Dievui skirtingų amžių žmonių. Biblija turi istoriją, filosofiją ir mokslą, taip pat poeziją ir dramą, biografinę informaciją ir pranašystes. Biblijos skaitymas įkvepia Nenuostabu, kad Biblija, visiškai ar iš dalies, buvo išversta į daugiau nei 1200 kalbų. Visame pasaulyje parduodamų Biblijos egzempliorių skaičius viršija bet kurios kitos knygos egzempliorių skaičių.

Biblija nuoširdžiai atsako į klausimus, nerimavusius žmones nuo neatmenamų laikų: „Kaip atsirado žmogus?“; "Kas atsitinka žmonėms po mirties?"; „Kodėl mes čia, žemėje?“; - Ar galime žinoti gyvenimo prasmę ir prasmę? Tik Biblija atskleidžia tiesą apie Dievą, nurodo kelią į amžinąjį gyvenimą ir paaiškina amžinas nuodėmės ir kančios problemas.

Biblija yra padalinta į dvi dalis: Senąjį Testamentą, kuriame pasakojama apie Dievo dalyvavimą žydų tautos gyvenime iki Jėzaus Kristaus atėjimo, ir Naująjį Testamentą, kuriame pateikiama informacija apie Kristaus gyvenimą ir mokymą visa Jo tiesa ir grožis.

(Graikų kalba - „gera žinia“) - Jėzaus Kristaus gyvenimo istorija; knygos, krikščionybėje gerbiamos kaip šventos, pasakojančios apie dieviškąją Jėzaus Kristaus prigimtį, jo gimimą, gyvenimą, stebuklus, mirtį, prisikėlimą ir žengimą į dangų.

Biblijos vertimą į rusų kalbą pradėjo Rusijos Biblijos draugija, vadovaujama suvereno imperatoriaus Aleksandro I 1816 m. Šiame leidime yra tekstas 1876 m. sinodinis vertimas, suderintas su hebrajišku Senojo Testamento tekstu ir graikišku Naujojo Testamento tekstu.

Senojo ir Naujojo Testamentų komentarai bei priedas „Šventoji žemė mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus laikais“ perspausdinti iš Briuselio leidyklos „Gyvenimas su Dievu“ (1989).

Atsisiųsti bibliją ir evangeliją

Norėdami atsisiųsti failą, dešiniuoju pelės mygtuku spustelėkite nuorodą ir pasirinkite - Išsaugoti kaip ... Tada pasirinkite vietą kompiuteryje, kurioje norite išsaugoti šį failą.

Atsisiųskite Bibliją ir Evangeliją tokiu formatu:

Atsisiųskite Naująjį Testamentą: .doc formatu
Atsisiųsti naują testamentą .pdf formatu
Parsisiųsti naują testamentą .fb2 formatu
***
Atsisiųskite Bibliją (Senąjį ir Naująjį Testamentą): .doc formatu
Atsisiųskite Bibliją (Senąjį ir Naująjį Testamentą): .docx formatu
Parsisiųsti Bibliją (Senąjį ir Naująjį Testamentą): .odt formatu
Parsisiųsti Bibliją (Senąjį ir Naująjį Testamentą) .pdf formatu
Parsisiųsti Bibliją (Senąjį ir Naująjį Testamentą): .txt formatu
Parsisiųsti Bibliją (Senąjį ir Naująjį Testamentą): .fb2 formatu
Parsisiųsti Bibliją (Senąjį ir Naująjį Testamentą): .lit formatu
Atsisiųskite Bibliją (Senąjį ir Naująjį Testamentą): .isilo.pdb formatu
Parsisiųsti Bibliją (Senąjį ir Naująjį Testamentą): .rb formatu
Klausykitės mp3 Jono evangelijos

1 Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, Evangelijos pradžia,
2 Kaip parašyta pranašuose: štai, aš siunčiu savo angelą prieš jus, kuris paruoš jūsų kelią prieš jus.
3 Dykumoje šaukiantis balsas: paruoškite Viešpačiui kelią, ištiesinkite jo kelius.
4 Jonas pasirodė krikštydamas dykumoje ir skelbdamas atgailos krikštą nuodėmėms atleisti ...

1 Jėzaus Kristaus, Dovydo sūnaus, Abraomo sūnaus, genealogija.
2 Abraomui gimė Izaokas; Izaokas pagimdė Jokūbą; Jokūbui gimė Judas ir jo broliai;
3 Judui gimė Perezas ir Zara iš Tamaro; Pharesas pagimdė Esromą; Esromas pagimdė Aramą;
4 Aramui gimė Aminadabas; Aminadabui gimė Naassonas; Naassonas pagimdė Lašišą; ...

Kadangi daugelis jau pradėjo kurti pasakojimus apie įvykius, kurie yra visiškai žinomi tarp mūsų,
kaip tie, kurie nuo pat pradžių buvo Žodžio liudytojai ir tarnai, mums tai pasakė,
tada aš taip pat atėjau, kruopščiai viską ištyręs nuo pat pradžių, jums, gerbiamasis Teofilai,
kad žinotumėte tvirtą doktrinos, kurioje buvote pamokytas, pagrindą ...

Evangelistas Lukas

Įvadas į Naujojo Testamento knygas

Naujojo Testamento Raštai buvo parašyti graikų kalba, išskyrus Mato evangeliją, kuri pagal tradiciją buvo parašyta hebrajų arba aramėjų kalbomis. Bet kadangi šis hebrajų tekstas neišliko, graikų tekstas laikomas originaliu Mato evangelijai. Taigi originalus yra tik graikiškas Naujojo Testamento tekstas, o daugybė leidimų įvairiomis šiuolaikinėmis viso pasaulio kalbomis yra vertimai iš graikų originalo, graikų kalba, kuria buvo parašytas Naujasis Testamentas, nebebuvo klasikinė senovės Graikų kalba ir nebuvo, kaip manyta anksčiau, ypatinga Naujojo Testamento kalba. Tai šnekama, kasdienė I amžiaus kalba. pagal PX, kuris išplito visame pasaulyje ir yra žinomas moksle pavadinimu „bendroji tarmė“, vis dėlto tiek šventosios Naujojo Testamento rašytojų kalbos stilius, posūkiai, tiek mąstymas rodo hebrajų ar aramėjų įtaką. .

Originalus Naujojo Testamento tekstas atėjo pas mus daugybe senovinių rankraščių, daugmaž pilnų, apie 5000 (II – XVI a.). Iki pastarųjų metų seniausi iš jų nepakilo toliau nei IV a. pasak P. X. Tačiau pastaruoju metu buvo aptikta daug senųjų Naujojo Testamento rankraščių fragmentų apie papirusą (III ir net II a.). Pavyzdžiui, Bodmerio rankraščiai: In, Lk, 1 ir 2 Pet, Jude - buvo rasti ir paskelbti XX amžiaus pradžioje. Be graikiškų rankraščių, turime senovinių vertimų ar versijų lotynų, sirų, koptų ir kitomis kalbomis (Vetus Itala, Peshitto, Vulgata ir kt.), Kurių seniausios egzistavo jau nuo II amžiaus iki P. X.

Galiausiai, daugelis Bažnyčios tėvų citatų graikų ir kitomis kalbomis buvo išsaugotos tiek, kad praradus Naujojo Testamento tekstą ir sunaikinus visus senovinius rankraščius, ekspertai galėtų atkurti šį tekstą iš citatų iš Šventųjų Tėvų darbų. Visa ši gausi medžiaga leidžia patikrinti ir patikslinti Naujojo Testamento tekstą bei klasifikuoti įvairias jo formas (vadinamoji tekstinė kritika). Palyginti su bet kuriuo senoviniu autoriumi (Homeras, Euripidas. Aischilas, Sofoklis, Kornelijus Neposas, Julijus Cezaris, Horacijus, Vergilijus ir kt.), Mūsų šiuolaikinis - spausdintas - graikiškas Naujojo Testamento tekstas yra nepaprastai palankioje padėtyje. Ir pagal rankraščių skaičių, ir per trumpą laiką. skirdamas seniausią iš originalo tiek vertimų skaičiumi, tiek senoviniu požiūriu, tiek tekstui atliktų kritinių darbų rimtumu ir apimtimi, jis pranoksta visus kitus tekstus (išsamiau žr. ir naujas gyvenimas “, archeologiniai atradimai ir Evangelija, Briugė, 1959, p. 34 ir toliau.).

Visas Naujojo Testamento tekstas yra užfiksuotas visiškai neginčijamai.

Naująjį Testamentą sudaro 27 knygos. Leidėjai juos suskirsto į 260 nevienodo ilgio skyrių, kad būtų lengviau naudotis nuoroda ir citata. Originaliame tekste šio poskyrio nėra. Šiuolaikinis Naujojo Testamento padalijimas į skyrius, kaip ir visa Biblija, dažnai buvo priskiriamas dominikonų kardinolui Hugo (1263), kuris tai sukūrė, sukurdamas simfoniją lotyniškajai Vulgatai, tačiau dabar jie labai rimtai galvoja, padalijimas priklauso Kenterberio arkivyskupui Stephenui Langtonui, mirusiam 1228 m. jis buvo įtrauktas į savo leidimą 1551 m.

Šventojo Naujojo Testamento knygos paprastai skirstomos į teigiamus įstatymus (keturios evangelijos), istorines (apaštalų darbai), mokomąsias (septyni suderinti ir septyniolika apaštalo Pauliaus laiškų) ir pranašiškas: Apokalipsė arba Apreiškimas Šv. Jonas teologas (žr. Platų metropolito Filaterio katekizmą)

Tačiau šiuolaikiniai ekspertai tokį paskirstymą laiko pasenusiu: iš tikrųjų visos Naujojo Testamento knygos yra ir teisinės, ir istorinės pamokomos, ir pranašystė yra ne tik Apokalipsėje. Naujojo Testamento mokslas daug dėmesio skiria tiksliam Evangelijų ir kitų Naujojo Testamento įvykių chronologijos nustatymui. Mokslinė chronologija leidžia skaitytojui pakankamai tiksliai atsekti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, apaštalų ir pradinės Bažnyčios gyvenimą ir tarnystę Naujajame Testamente (žr. Priedus).

Naujojo Testamento knygas galima suskirstyti į šias kategorijas.

Trys vadinamosios sinoptinės Evangelijos: Matas, Markas, Lukas ir atskirai, ketvirtoji-Jono Evangelija. Naujojo Testamento mokslas daug dėmesio skiria pirmųjų trijų Evangelijų santykio ir jų santykio su Jono Evangelija tyrimui (sinoptinė problema).
Apaštalų darbų knyga ir apaštalo Pauliaus laiškas („Corpus Paulinum“), kurie paprastai skirstomi į:
- Ankstyvieji laiškai: 1 ir 2 Tesalonikiečiams;
- Didieji laiškai: galatams, 1 ir 2 korintiečiams, romėnams;
- Laiškus iš obligacijų, tai yra, parašytus iš Romos, kur ap. Paulius buvo įkalintas: filipiečiams, kolosiečiams, efeziečiams, Philimoiu;
- Pastoraciniai laiškai: 1 Timotiejui, Titui, 2 Timotiejui;
- Laiškas hebrajams;
Tarybos laiškai („Corpus Catholicum“)
Jono evangelisto apreiškimas. (Kartais Naujajame Testamente išskiriamas „Corpus Joannicum“, tai yra viskas, ką apaštalas Jonas parašė lyginamajam savo Evangelijos tyrimui, susijusiam su jo laiškais ir kun.)

Keturios evangelijos

Žodis „evangelija“ graikų kalba reiškia „gera žinia“. Taip savo mokymą pavadino mūsų Viešpats Jėzus Kristus (Mato 24:14; 26:13; Morkaus 1:15; 13:10; 19:; 16:15). Todėl mums „Evangelija“ yra neatsiejamai susijusi su Juo: tai „geroji naujiena“ apie išganymą, suteiktą pasauliui per įsikūnijusį Dievo Sūnų. Kristus ir Jo apaštalai skelbė Evangeliją jos neužsirašę. Iki I amžiaus vidurio šį pamokslą Bažnyčia įtvirtino laikydamasi nuolatinės žodinės tradicijos. Rytų paprotys įsiminti posakius, istorijas ir net didelius tekstus padėjo apaštalų laikų krikščionims tiksliai išsaugoti nerašytą Pirmąją Evangeliją. Po šeštojo dešimtmečio, kai Kristaus žemiškosios tarnybos liudininkai po vieną pradėjo mirti, atsirado poreikis užrašyti Evangeliją (Luko 1: 1). Taigi „Evangelija“ pradėjo reikšti apaštalų užrašytą Gelbėtojo mokymo pasakojimą. Jis buvo skaitomas maldos susirinkimuose ir ruošiant žmones krikštui.
Svarbiausi I amžiaus krikščionių centrai. (Jeruzalė, Antiochija, Roma, Efezas ir kt.) Turėjo savo Evangelijas. Iš jų tik keturis (Mt., Mk, Lk, Jn) Bažnyčia pripažįsta kaip Dievo įkvėptus, tai yra parašytus tiesioginės Šventosios Dvasios įtakos. Jie vadinami „iš Mato“, „iš Morkaus“ ir kt. (Graikų kata atitinka rusų kalbą „pagal Matą“, „pagal Marką“ ir kt.), Nes šiose knygose pateikiamas Kristaus gyvenimas ir mokymai. šie keturi dvasininkai rašytojai. Jų evangelijos nebuvo surinktos į vieną knygą, kuri leido jiems pamatyti Evangelijos istoriją skirtingais požiūriais. II amžiuje. Šv. Irenėjus iš Liono vadina evangelistus vardu ir nurodo, kad jų evangelijos yra vienintelės kanoninės (prieš erezijas, 2, 28, 2). Šiuolaikinės Šv. Irenejus Tatianas pirmą kartą bandė sukurti vieną evangelijos istoriją, sudarytą iš skirtingų keturių evangelijų tekstų „Diatessaron“, tai yra „keturių evangelija“.
Apaštalai nekėlė sau tikslo sukurti istorinį kūrinį šiuolaikine to žodžio prasme. Jie stengėsi skleisti Jėzaus Kristaus mokymus, padėjo žmonėms tikėti Juo, teisingai suprasti ir vykdyti Jo įsakymus. Evangelistų liudijimai nesutampa su visomis detalėmis, o tai įrodo jų nepriklausomybę vienas nuo kito: liudininkų parodymai visada individualizuojami. Šventoji Dvasia patvirtina ne Evangelijoje aprašytų faktų detalių tikslumą, o jose esančią dvasinę prasmę.
Nežymūs prieštaravimai, su kuriais susiduriama pristatant evangelistus, paaiškinami tuo, kad Dievas suteikė dvasininkams visišką laisvę perteikti tam tikrus konkrečius faktus, susijusius su skirtingomis klausytojų kategorijomis, o tai dar labiau pabrėžia visų keturių evangelijų prasmės ir krypties vienybę.

Naujojo Testamento knygos

Mato evangelija
Morkaus evangelija
Luko evangelija
Jono evangelija

Šventųjų apaštalų darbai

Katedros laiškai

Jokūbo laiškas
Pirmasis Petro laiškas
Antrasis Petro laiškas
Pirmasis Jono laiškas
Antrasis Jono laiškas
Trečiasis Jono laiškas
Judo laiškas

Apaštalo Pauliaus laiškai

Romėnai
Pirmasis laiškas korintiečiams
2 Korintiečiams
Galatai
Laiškas efeziečiams
Laiškas filipiečiams
Kolosiečiai
Pirmasis laiškas Tesalonikiečiams
Antrasis laiškas Tesalonikiečiams
Pirmasis laiškas Timotiejui
Antrasis laiškas Timotiejui
Laiškas Titui
Laiškas Filemonui
Laiškas hebrajams

Jono evangelisto apreiškimas

Biblija. Evangelija. Naujasis Testamentas. Atsisiųskite Bibliją. Atsisiųskite Evangeliją: Lukas, Markas, Matas, Jonas. Jono evangelisto apreiškimas (Apokalipsė). Apaštalų darbai. Apaštalų laiškas. Atsisiųsti formatu: fb2, doc, docx, pdf, lit, isilo.pdb, rb

Kaip studijuoti Bibliją

Pasiūlymai, padedantys patobulinti Biblijos studijas

Skaitykite Bibliją kiekvieną dieną tylioje ir ramioje vietoje, kur niekas jūsų netrukdo. Kasdienis skaitymas, net jei jūs daug neskaitote kiekvieną dieną, yra naudingesnis nei bet koks atsitiktinis skaitymas. Galite pradėti nuo 15 minučių per dieną ir tada palaipsniui didinti laiko, skirto Biblijos skaitymui
Išsikelkite sau tikslą geriau pažinti Dievą ir pasiekti gilią meilę Dievui bendraudami su Juo Dievas kalba mums per savo Žodį, o mes kalbame Jam maldose
Pradėkite skaityti Bibliją nuo maldos Paprašykite Dievo atskleisti save ir savo valią. Išpažinkite Jam, kad turite nuodėmių, kurios gali trukdyti jums priartėti prie Dievo.
Skaitydami Bibliją užsirašykite trumpus užrašus Užrašykite savo užrašus į sąsiuvinį arba laikykite dvasinį dienoraštį, kuriame įrašysite savo mintis ir vidinius išgyvenimus
Lėtai skaitykite vieną skyrių, o gal du ar tris skyrius Galite perskaityti tik vieną pastraipą, tačiau būtinai bent kartą perskaitykite viską, ką anksčiau perskaitėte vienu prisėdimu.
Paprastai labai naudinga raštu atsakyti į šiuos klausimus, kai suprantama tikroji skyriaus ar pastraipos prasmė: a Kokia yra pagrindinė skaitomo teksto mintis? Kokia jo prasmė?
Kurioje teksto eilutėje išreikšta pagrindinė mintis? (Šias „pagrindines eilutes“ reikėtų įsiminti keletą kartų garsiai perskaičius. Žinodami eilutes mintinai, galėsite dienos metu apmąstyti svarbias dvasines tiesas, pavyzdžiui, stovėdami eilėje ar važiuodami viešuoju transportu ir pan. nurodymas paklusti? Ar yra pažadas, kurį galiu tvirtinti įvykdęs? d Kaip man gali būti naudinga priimti tekste esančią tiesą? e. Kaip turėčiau naudoti šią tiesą savo gyvenime pagal Dievo valią? (Venkite bendri ir neaiškūs teiginiai Stenkitės būti kuo aiškesni ir konkretesni. Užrašų knygelėje parašykite, kaip ir kada savo gyvenime naudosite šios ar tos pastraipos ar skyriaus mokymus.)
Užbaikite savo praktiką malda Prašykite Dievo, kad jis suteiktų jums vidinės dvasinės stiprybės tą dieną priartėti prie Jo. Kalbėkite su Dievu visą dieną. Jo buvimas padės jums būti stipriems bet kokioje situacijoje

Ši knyga yra poetinis šventosios Evangelijos - Evangelijų - skaitymas. Tai pasakojimai apie Jėzaus Kristaus gyvenimą, darbą, mirtį ir prisikėlimą. Jie skiria svarbią vietą paaiškinti Jo pasirodymo žemėje tikslą, o ne tik išdėstyti istorinius Jėzaus Kristaus gyvenimo faktus. Tuo ir išsiskiria ketvirtoji knyga - Jono Evangelija. Pirmosios trys Evangelijos yra panašaus turinio, tačiau kiekvienas jų autorius siekė savo tikslo - rašė savo skaitytojų ratui. Šios trys pirmosios evangelijos iš evangelistų Mato, Morkaus ir Luko paprastai vadinamos sinoptinėmis. *
Kadangi ši knyga visų pirma skirta žmonėms, kurie nėra labai gerai susipažinę su Biblija, ir, be to, milijonams žmonių, kurie jos niekada neskaitė, manau, kad čia būtina pateikti šiek tiek informacijos apie Evangelijos ir šių knygų kūrimo laikas. Taigi:

Mato evangelija

Sukūrimo laiko negalima patikimai nustatyti. Daugelis tyrinėtojų mano, kad Mato evangelija buvo sukurta pirmiausia. Kai kurie jį laiko antru po Marko. Neabejotina, kad jis buvo parašytas prieš Luko ir Jono evangelijas. Labiausiai tikėtinas kūrimo laikotarpis yra 41–55 metai.
Apaštalas Matas pamokslavo tarp žmonių, turinčių gana aiškias religines idėjas apie Mesiją. Jo Evangelija yra ryškus įrodymas, kad Jėzus Kristus yra tikrasis Mesijas, pranašaujamas pranašų, ir kito nebus.

Morkaus evangelija

Sukūrimo laiko negalima patikimai nustatyti. Daugelis tyrinėtojų mano, kad Morkaus evangelija buvo sukurta pirmiausia. Kai kurie, sekdami Augustinu, laiko jį antru po Mato. Dauguma tyrinėtojų sutinka, kad tai buvo parašyta dar prieš Luko ir Jono evangelijas. Labiausiai tikėtinas kūrimo laikas yra pirmojo amžiaus 50–60 metai. Pagal Cezarėjos Eusebijaus versiją Evangelija parašyta 43 m.
Morkaus evangelija buvo plačios egzegetinės ir kritinės literatūros objektas. Dauguma šiuolaikinių mokslininkų mano, kad Morkaus evangelija buvo sukurta pirmiausia. Remiantis hipoteze, Morkaus evangelija buvo pagrindas rašyti Mato ir Luko evangelijas.

Luko evangelija

Sukūrimo laiko negalima patikimai nustatyti. Dauguma tyrinėtojų mano, kad ji buvo sukurta vėliau nei Mato ir Morkaus evangelijos ir tiksliai prieš Jono Evangeliją. Galbūt pirmoji knygos frazė - „Kiek jau pradėta kurti pasakojimus apie įvykius, kurie yra visiškai žinomi tarp mūsų“ - užsimena apie jau sukurtas Morkaus ir Mato evangelijas. Tradicija knygos kūrimą sieja su I amžiaus 60 -aisiais, tačiau daugelis šiuolaikinių tyrinėtojų mano, kad 70–80 metų yra labiau tikėtinas diapazonas. Versija apie knygos kūrimą II amžiuje šiuo metu turi mažai šalininkų. Bet kokiu atveju Luko Evangelijos sukūrimo laiko klausimas turėtų būti sprendžiamas kartu su klausimu apie Apaštalų darbų, kurie yra šios Evangelijos tęsinys, sukūrimo laiką. Lukas pabrėžia Gerosios Naujienos universalumą ir atvirumą visiems žmonėms. Pažymėtina ir tai, kad Jėzaus Kristaus genealogija Evangelijoje pagal Matą prasideda nuo Abraomo, žydų palikuonio; būdamas Luko evangelijoje iš Adomo, visų žmonių protėvio. Lukas ypatingą dėmesį skiria žmonėms ir Dievo meilei jiems. Jis ne tik pažodžiui tiksliai apibūdina pačius įvairiausius žmogaus charakterius, bet ir ypatingai pabrėžia Kristaus rūpestį paprastais žmonėmis. Nesunku pastebėti, kad jei Mato evangelijoje dauguma Gelbėtojo palyginimų yra skirti Dangaus karalystei, Lukas pateikia daug palyginimų, orientuotų į žmones. Ypač Evangelijos autorius pabrėžia Dievo gailestingumą atgailaujantiems.

Jono evangelija

Pirmojo mūsų eros amžiaus devintajame dešimtmetyje parašė apaštalas Jonas, „mylimas Jėzaus Kristaus mokinys“, vėliau pavadintas evangelistu Jonu. Turiniu jis skiriasi nuo kitų trijų, vadinamųjų. Iš „sinoptinių“ Naujojo Testamento evangelijų. Pasak legendos, Jono teologo mokiniai paprašė savo mokytojo papasakoti apie Jėzaus gyvenimą, kuris nebuvo įtrauktas į sinoptines Evangelijas. Jų užrašai sudarė Jono Evangeliją.

Reikėtų pažymėti, kad visa šioje knygoje pateikta informacinė medžiaga, visos nuorodos ir interpretacijos yra atrinktos nekeičiant teksto, iš šiuo metu galiojančių klasikinių šaltinių: trijų tomų leidimo „Aiškinamoji Biblija“, Sankt Peterburgas. 1904-1914 m redagavo teologijos profesorius Aleksandras Pavlovičius Lopukhinas. (Antrasis Biblijos vertimo instituto leidimas. Stokholmas. 1987); Nuostabiojo krikščionio rašytojo, arkivyskupo Aleksandro Meno knygos „Žmogaus sūnus“ ir kiti, medžiagos iš svetainės „Biblijos centras“:; Medžiaga iš Vikipedijos - nemokama enciklopedija ir kt.
Knygos poetinis tekstas yra poetinis Biblijos tekstų perkėlimas, išdėstytas sinodiniame keturių kanoninių rusų kalbos vertime, t.y. istoriškai pripažinta Bažnyčios, Evangelijos. Kadangi šioje knygoje atsispindintys įvykiai, kiek įmanoma, yra aprašyti jų chronologine seka ir todėl yra paimti iš skirtingų Evangelijų, knygos skyrių skaičius neatitinka nė vienos iš keturių Evangelijų skyrių. Tačiau prieš kiekvieną skyrių jo turinys pateikiamas mažomis raidėmis, nurodant Evangelijos autorių, skyrių ir eilutes, pagal kurias jis buvo parašytas. Vadovaudamiesi šiomis instrukcijomis, susidomėję skaitytojai gali lengvai atidaryti atitinkamą Biblijos ištrauką ir perskaityti originalų tekstą.
"Evangelija. Biblija eilutėse “yra trečioji mano Šventojo Rašto knyga. Pirmosios dvi knygos „Pradžios knyga“ ir „Mozė“ buvo poetinė Mozės Penkiaknygės - Senojo Testamento šerdies - perkėlimas. Visos knygos parašytos vieno poetinio dydžio - 9 eilučių posmai su trigubu rimu kiekvieno posmo pabaigoje. Jie sukurti taip, kad būtų išvengta monotonijos, kad eilėraščiai būtų gyvybingi ir šiek tiek skirtingi įprastoms klasikinėms poetinėms formoms, kurias dažniausiai naudoja Biblijos temomis rašantys poetai.
„Kodėl rašėte Bibliją eilutėmis? Kartą manęs paklausė pagyvenusi, giliai religinga moteris.
Tačiau šis klausimas nekilo tarp daugelio pirmąsias dvi knygas perskaičiusių žmonių. Žmonės, daugiausia išsilavinę - inžinieriai, gydytojai, mokytojai. Tai atsirado ne dėl paprastos priežasties: daugelis jų ne kartą bandė įsigilinti į Biblijos pasaulį pagal pirminį šaltinį - Rusijos Sinodo leidimą. Tačiau tikslinė kalba šiuolaikiniam žmogui pasirodė pernelyg archaiška ir neįskaitoma, kai kurios vietos buvo nesuprantamos be tinkamų interpretacijų. Taigi jie prisijungė prie Šventojo Rašto per šių knygų Biblijos eilutes. Mes daug ką supratome. Kai kurie, giliai susidomėję, gilinosi į Biblijos tekstų studijas.
Taigi eiliuotas Biblijos skaitymas turi vieną tikslą - priartinti jos turinį ir moralę prie amžininkų, populiarinti Bibliją tarp daugelio žmonių, visų pirma - žmonių, atskirtų nuo religijos ir Biblijos kultūros. Juk kiekvienas, kuris skaito Bibliją, gali turėti daug naudos. Jis įgyja žinių apie senovės pasaulio istoriją ir kultūrą, sužino apie Jėzaus Kristaus mokymus ir gyvenimą. Jis tampa aiškesnis apie šiuolaikinės moralės ištakas ir daugelio žinomų gyvenimo tiesų bei normų, kurias pastebi bet kuris vertas žmogus, nepriklausomai nuo jo religijos ir požiūrio į religiją, kilmę.
Poetiniame pristatyme Biblijos tekstai, visiškai išsaugodami krikščioniškosios ideologijos prasmę ir subtilybes, įgavo meniškumo, artimesnio šiuolaikiniam žmogui, nuspalvintą įvykių herojų išgyvenimų charakteristikomis, ryškesniais vietų ir laikų aprašymais. Tačiau autorius neleido sau susigaudyti gamtos grožio garsinimu ar įvairių scenų spalvingumu. Meniniai dažai buvo naudojami itin taupiai ir glaustai. Nes Biblija pirmiausia yra šventa Evangelija. Ir pagrindinis autoriaus uždavinys yra perteikti skaitytojui jo tekstą originalų pavidalu kuo arčiau teksto.
Knygoje panaudotos garsaus XIX amžiaus prancūzų dailininko Gustave Dore graviūros. Šios gerai žinomos, puikiai atliktos Biblijos iliustracijos yra įspūdingos savo romantiškomis nuotaikomis ir labiausiai atitinka poetinį Knygų knygos pristatymą.
Tikimės, kad ši knyga padės giliau studijuoti Bibliją ir stiprinti žmonių supratimą bei draugystę siekiant taikos žemėje.

Žodis Evangelija šiuolaikine kalba turi dvi reikšmes: krikščioniškoji Evangelija apie Dievo karalystės atėjimą ir žmonių giminės išgelbėjimą nuo nuodėmės ir mirties bei knyga, kurioje ši žinia išdėstyta pasakojimo apie įsikūnijimą pavidalu , žemiškas gyvenimas, gelbstintis kančia, mirtis ant kryžiaus ir Jėzaus Kristaus prisikėlimas. Iš pradžių klasikinio laikotarpio graikų kalboje žodis evangelija reiškė „atlygis (atlygis) už gerąją naujieną“, „dėkinga auka už gerąją naujieną“. Vėliau taip vadinosi pati geroji naujiena. Vėliau žodis Evangelija įgavo religinę prasmę. Naujajame Testamente jis pradėtas vartoti tam tikra prasme. Keliose vietose Evangelija žymi paties Jėzaus Kristaus pamokslavimą (Mato 4:23; Morkaus 1: 14-15), tačiau dažniausiai Evangelija yra krikščioniškas skelbimas, išganymo žinia Kristuje ir šios žinios skelbimas. prot. Kirilo Kopeikino evangelija - Naujojo Testamento knygos, kuriose aprašytas Jėzaus Kristaus gyvenimas, mokymas, mirtis ir prisikėlimas. Evangelija yra keturios knygos, pavadintos autorių -sudarytojų - Mato, Marko, Luko ir Jono - vardu. Tarp 27 Naujojo Testamento knygų Evangelijos laikomos teigiamomis. Šis pavadinimas rodo, kad Evangelijos krikščionims turi tą pačią reikšmę kaip Mozės įstatymas - Penkiaknygė turėjo žydams. „Evangelija (Mk 1, 1 ir kiti) yra graikiškas žodis, reiškiantis: Evangelija, tai yra. gera, gera žinia ... Šios knygos vadinamos Evangelija, nes žmogui negali būti geresnės ir džiaugsmingesnės naujienos nei žinia apie Dieviškąjį Gelbėtoją ir amžinąjį išganymą. Todėl kiekvieną kartą skaitant Evangeliją bažnyčioje lydi džiaugsmingas šūksnis: Šlovė tau, Viešpatie, šlovė tau! " Biblinė archimandrito Nicaforo enciklopedija

Mūsų svetainėje galite nemokamai ir be registracijos atsisiųsti knygą „Evangelija rusų kalba“ fb2, rtf, epub, pdf, txt formatu, skaityti knygą internete arba nusipirkti knygą internetinėje parduotuvėje.

Antrosios savaitės po Sekminių penktadienis

(Rom. 5: 17-6: 2; Mato 9: 14-17)

Šventojo apaštalo Mato evangelija, 9 skyrius, 14–17 eilutės:

14 Tada Jono mokiniai ateina pas jį ir sako: „Kodėl mes ir fariziejai daug pasninkaujame, o jūsų mokiniai nevalgo?
15 Jėzus jiems tarė: „Ar gali jaunikio sūnūs liūdėti, kai jaunikis yra su jais? Bet ateis dienos, kai jaunikis bus atimtas iš jų, ir tada jie pasninkaus.
16 Ir niekas nebalina balintų audinių lopinėlių ant senų drabužių, nes naujai pasiūti atims senus, o skylė bus dar blogesnė.
17 Jie taip pat nededa jauno vyno į senas vyno skardines; priešingu atveju vyno odos suplyšta, o vynas išteka, o vyno odos prarandamos, tačiau naujas vynas pilamas į naujas vyno odos ir abi išsaugomos.

Romiečiams 5 skyriaus 17 eilutė - 6 skyrius, 2 eilutė :

17 Nes jei per vieno nusikaltimą mirtis viešpatavo per vieną, tai kiek labiau tie, kurie gauna malonės gausą ir teisumo dovaną, valdys gyvenime per vieną Jėzų Kristų.
18 Todėl, kaip visų žmonių pasmerkimas yra vienas nusikaltimas, taip ir vieno žmogaus teisumas yra visų žmonių pateisinimas.
19 Nes kaip vieno žmogaus nepaklusnumas daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno žmogaus paklusnumu daugelis taps teisūs.
20 Po to atsirado įstatymas, todėl nusikaltimų padaugėjo. Ir kai padaugėjo nuodėmės, malonė pradėjo gausėti,
21 kad kaip nuodėmė karaliavo iki mirties, taip malonė viešpataus per teisumą ir amžinąjį gyvenimą per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.
1 Ką pasakysime? Ar turėtume likti nuodėmėje, kad malonė daugėtų? Negali būti.
2 Mes mirėme nuodėmei: kaip galime joje gyventi?

Bulgarijos teofilaktas. Mato evangelijos aiškinimas

(Mt. 9: 14–17) Mato 9:14. Tada Jono mokiniai ateina pas Jį ir sako: Kodėl mes ir fariziejai daug pasninkaujame, bet jūsų mokiniai nevalgo?

Jono mokiniai, pavydėdami Kristaus šlovės, priekaištavo, kad jis nevalgo. Galbūt jie buvo suglumę, kaip be didvyriškų darbų Jis užkariauja aistras, kurių Jonas negalėjo. Nes jie nežinojo, kad Jonas yra tik žmogus ir tapo teisus dėl dorybės, o Kristus, kaip Dievas, yra pats dorybė.

Mato 9:15. Jėzus jiems tarė: “Ar gali jaunikio sūnūs liūdėti, kai jaunikis yra su jais? Bet ateis dienos, kai jaunikis bus atimtas iš jų, ir tada jie pasninkaus.

Šis laikas, sako Viešpats, kai esu su savo mokiniais, yra džiaugsmo metas. Sakydamas „jaunikis“, jis turi galvoje save kaip naują būrį žmonių, sužadėjusių sau, nes senasis mirė, o „vestuvių kameros sūnums“ - apaštalus. Pasak jo, ateis laikas, kai ir jie, man kentėjus ir pakilus, pasninkaus, ištvers alkį ir troškulį bei bus persekiojami. Parodydamas mokinių netobulumą, Jis priduria:

Mato 9:16. Ir niekas nebalintų audinių lopinių ant senų drabužių nededa; nes naujai pasiūtas atsiskirs nuo seno, o skylė bus dar blogesnė.
Mato 9:17. Jie taip pat nededa naujo vyno į senas lupenas, kitaip odelės sprogs, o vynas ištekės ir odelės praras. Tačiau jaunas vynas pilamas į naujas odas, ir abi yra išsaugotos.

Jo teigimu, mokiniai dar netapo stiprūs, tačiau jiems reikia nuolaidžiauti, o įsakymų našta neturėtų būti jiems uždedama. Bet Jis tai pasakė, mokydamas mokinius, kad jie, mokydami visatą, būtų atlaidūs. Taigi, pasninkas yra naujas lopas ir naujas vynas, o seni drabužiai ir kailiai yra mokinių silpnumas.

Šventasis Teofanas Atsiskyrėlis. Mintys kiekvienai metų dienai

Jie klausė Viešpaties: kodėl Jo mokiniai nepasninkauja? Jis atsakė: nes jiems dar neatėjo laikas. Tada įplaukiančia kalba jis parodė, kad apskritai išorinio asketizmo sunkumas turėtų atitikti vidines dvasios jėgas. Iš pradžių įžiebkite pavydo dvasią, o paskui nustatykite sau griežtumą, nes šiuo atveju jumyse slypi nauja vidinė stiprybė, galinti jas naudingai atlaikyti. Jei be šio pavydo imsitės griežtumo ir būsite nustebinti tik kitų pavyzdžiu, arba iškilus asketiškumas, tai nebus naudinga. Jūs galite ištverti šį sunkumą šiek tiek ilgiau, o tada susilpnėti ir mesti rūkyti. Ir tau bus dar blogiau, nei buvo anksčiau. Taupymas be vidinės dvasios yra tas pats, kas žalio lino lopas ant senų drabužių arba naujas vynas senose vyno odose. Pleistras nukris, o skylė taps dar didesnė, o vynas prasiskverbs per odą, o jis pats išnyks ir padarys odą bevertę. Tačiau tai nereiškia, kad griežtumas nėra geras, tačiau tik siūloma, kad būtina juos pradėti tvarkingai. Būtina įsitikinti, kad jų poreikis eina iš vidaus, kad jie patenkintų širdį, o ne tik išspaustų iš išorės, kaip priespauda.

MODERNIOS PASTABOS
(Mato 9: 14-17)

Arkivyskupas Aleksandras Šargunovas

„Kiekvienas, kuris išpažįsta mane žmonių akivaizdoje, jį išpažinsiu ir savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“,- sako Kristus. Kad ir kas mums nutiktų, mes visada kalbame apie svarbiausią dalyką, apie savo sielą. Tai mūsų tikėjimo išpažinimas! Apie tikėjimo išpažinimą žmonių akivaizdoje. Ir tai reiškia, kad ne toks giliai paslėptas tikėjimas nuo viso to, ko niekas negali pastebėti. Neužtenka vadinti save tikinčiaisiais, kai tai yra visiškai saugu ir nieko neįpareigoja bei nieko nekeičia mūsų gyvenime. Mes kalbame apie išpažintį Kristų prieš teismą, prieš tuos, kurie priešinasi tikėjimui ir bando priversti mus su jais sutikti, prieš tuos, kurie juokiasi iš mūsų tikėjimo, grasina mums bausme arba siunčia į „psichiatrijos ligoninę“. kartais tai buvo palyginti neseniai mūsų šalyje. Ar išpažįstame Kristų žmonių akivaizdoje? Ar gyvename savo tikėjimu? Kokia kaina ji mums suteikiama? Ką aukojame dėl to? Ar tikrai tarnaujame Kristui Dievui? Ar tik mes patys?

„Ir kas mane neigia žmonių akivaizdoje,- priduria Kristus, - Aš tai paneigsiu ir prieš savo Dangiškąjį Tėvą “. Vėl ir vėl mums duota suprasti, kad mes patys dabar ruošiame savo paskutinį sprendimą. Viešpats neatsiskiria nuo niekieno, išskyrus tuos, kurie atsiskiria nuo Jo. Jis neneigia nieko, išskyrus tuos, kurie pirmą kartą pradėjo Jį neigti. Kalbėdami apie Kristaus neigimą, galvojame apie apaštalo Petro, kurį Viešpats taip stebuklingai atleido po to, kai jis tris kartus išpažino tikėjimą ir meilę, neigimą: "Ar tu mane myli?" Tai reiškia, kad joks atsisakymas negali būti nepataisomai pražūtingas, neatšaukiamas. Nėra nuodėmės, kad ir kokia sunki, tai yra neatleistina. Su atgaila ir Kristaus išpažinimu, tvirtu tikėjimu, kad Dievas gelbsti ir atleidžia.

Visa brangiausia ir autentiškiausia žmogaus laisvės dovanoje slypi šiame gebėjime pasakyti: „Aš tikiu“ - jei reikia, prieš praliejant kraują. Tai yra tai, ko niekada neturite pamiršti. Prieš kraujo išsiliejimą! Tai nebūtinai reiškia kankinystę. Tačiau tai dažnai reikalauja, kad atlikdami kasdienes pareigas būtume didvyriškai ištikimi Viešpačiui, tam reikia drąsos susidūrus su mus ištinkančiais išbandymais.

„Nemanykite, kad atėjau atnešti žemei taikos; Aš atėjau ne taikos atnešti, bet kalaviją “. Mūsų tikėjimas yra pats reikliausias ir bekompromisis dalykas žemėje. Ten, kur yra kompromisas su melu, negali būti taikos su Dievu, taikos su sąžine ir su kitais žmonėmis. Kristus davė savo mokiniams žodžio kardą, kad jie galėtų pataikyti į juos visą mokymą, kuris kyla prieš tiesą ir kelia grėsmę amžinam daugelio išganymui. Dievas skelbia karą, ir kas gali priešintis! Šiame kare pasaulis visada yra padalintas į tuos, kurie priima Kristų ir tuos, kurie Jį atmeta. Ir šiame kare žmogaus priešai gali pasirodyti jo namiškiai.

Gali atsitikti taip, kad meilė žmonai ar vaikams, artimiesiems privers jus atsisakyti pavojingos tarnybos, nuo aukos - nes trūksta drąsos palikti artimuosius arba keliate jiems pavojų. Pasitaiko, kad dėl asmeninio prisirišimo prie vieno žmogaus kas nors dvejoja savo gyvenimą skirti Dievui. Prisimenu Evangelijos palyginimą apie tuos, kurie buvo pakviesti į šventę ir kurie visada randa priežastį pasakyti: - Leisk man išsižadėti. Bet kokiomis aplinkybėmis, jei nenorime prarasti tiek dangiškojo, tiek žemiškojo, visa brangiausia, ką turime žemėje, turi užleisti vietą ištikimybei Dievui.

Šiandienos Evangelijos samprata baigiama eilute, paimta iš kito skyriaus: „Ir kai Jėzus baigė mokyti savo dvylika mokinių, jis iš ten išėjo mokyti ir pamokslauti jų miestuose“. Atlikdamas daugybę stebuklų, Viešpats parodo, kad mokymas ir pamokslavimas visada turėtų lydėti juos ir eiti pirmyn. Ligonių gydymas yra kūno išgelbėjimas, tiesos skelbimas - sielos išgelbėjimas. Viešpats pamokslauja jų miestuose - labiausiai apgyvendintose vietose. Jis meta tinklą ten, kur daugiausiai žuvų.

Dienos pamokslas

Apie vyną ir kailius

Arkivyskupas Viačeslavas Reznikovas

Kartą Jono Krikštytojo mokiniai priėjo prie Viešpaties Jėzaus Kristaus ir paklausė: „Kodėl mes ir fariziejai daug pasninkaujame, bet jūsų mokiniai nepasninkauja? Jėzus jiems tarė: “Ar gali jaunikio sūnūs liūdėti, kai jaunikis yra su jais? Bet ateis dienos, kai jaunikis bus atimtas iš jų, ir tada jie pasninkaus “.

Žinoma, Viešpats nebūtų atsakęs taip, jei pasninkas būtų viena iš tiesioginių Mozės įstatymo nuostatų, nes Jis visa tai atidžiai laikėsi. Pasninkas yra natūrali liūdesio išraiška. Tiesioginis jausmas yra kaip vynas, o pasninkas - kaip vyno odos, reikalingos šiam vynui išsaugoti. Taigi Dovydas pasninkavo norėdamas išsaugoti savo sergantį vaiką, o ninevitai pasninkavo norėdami grąžinti Dievo gailestingumą. Jonas Krikštytojas savo tarnystę atliko griežtai pasninkaudamas. O tarp fariziejų, pretenduojantys į ypatingą pamaldumą, buvo nustatyti reguliarūs pasninkai. Prisiminkime, kaip palyginime esantis fariziejus didžiavosi, kad pasninkauja du kartus per savaitę (Luko 18:12). Apskritai, kiekviena vyno oda turėjo savo vyną. O Jono mokiniai priėjo prie Jėzaus savo vyno odos, manydami, kad nėra nieko geresnio už šį vyną ir negali būti.

Tačiau Viešpats kalbėjo apie naują, jauną vyną, kuris jau egzistuoja ir kurio negalima pilti į senas vyno odos, nes „Priešingu atveju vyno lukštai sprogs, o vynas ištekės, o vyno odos praras; bet jaunas vynas pilamas į naujas vyno odos, ir abi yra išsaugotos “.

Viešpats taip pat priminė, kad be vyno yra ir jaunikis, nuo kurio viskas priklauso nuo vaišių. Šis jaunikis ir šis jaunas vynas yra pats Viešpats Jėzus Kristus. Nes tik dėl Jo tiesos - „Visų vyrų gyvenimo pateisinimas“; tik Jo paklusnumu „daugelis taps teisūs“, ir tik tie, kurie iš Jo gaus malonės gausą ir teisumo dovaną, „vaikščios atnaujintu gyvenimu“. Ir negali būti liūdesio, kai Jis ateis. Bet kuriam laikui Jis mus paliks, o tada vėl ateis liūdesio laikas, laikas siekti Jo, kuris jau mus sužadėjo.

Ir visi mūsų įrašai yra aplink mūsų dangiškąjį jaunikį. Pasninkas prieš Kalėdas yra pasninkas laukiant Jo atėjimo į žemę. Didžioji gavėnia yra mūsų užuojautos pasninkas dėl Jo kančios už mūsų nuodėmes. O kai Jis mums Kalėdų ir Prisikėlimo metu yra duotas ir grąžintas, pasninko nėra. Šventųjų apaštalų pasninkas yra sielos pasninkas, kuris nori jam vertai tarnauti. O pasninkavimo pasninkas yra sielos kančia, kuri nori greitai ir amžinai susivienyti su Juo. Be to, mes pasninkaujame kiekvieną trečiadienį, nes tą dieną Viešpats buvo išduotas ir parduotas savo priešams. Mes taip pat pasninkaujame kiekvieną penktadienį, nes tą dieną Jis buvo nukryžiuotas ir iš mūsų atimtas. Kiekvienas prisikėlimas yra didelio džiaugsmo patirtis, kai Jis buvo sugrąžintas pas mus.

Taigi, pasninko ir švenčių metu, kaip ir naujose vyno odose, saugomas jaunas džiaugsmo vynas mūsų Gelbėtoju Dievu. Ir mes ruošiamės paskutiniam ir didingam susitikimui, kad kartu su Juo „Gerk naują vyną Dievo karalystėje“(Morkaus 14:25).