Maurice'o Maeterlincko „Mėlyna paukštė“. Pažiūrėkite, kas yra „Bluebird (play)“ kituose žodynuose, kuriuos skaitė „Bluebird“ kūrinio autorius

Kūčios. Medžio kirtėjo vaikai Tiltil ir Mytil miega savo lovose. Staiga jie atsibunda. Muzikos skambesio pritraukti vaikai bėga prie lango ir stebi kalėdinį vakarėlį turtingame name priešais. Pasigirsta beldimas į duris. Pasirodo sena moteris su žalia suknele ir raudona kepuraite. Ji kuprota, chromuota, vienaakė, nerta, vaikšto su lazda. Tai Berilyuno fėja. Ji liepia vaikams eiti ieškoti Mėlynosios paukštės. Ją erzina, kad vaikai neskiria akivaizdžių dalykų. „Turite būti drąsus, kad pamatytumėte, kas paslėpta“, - sako Berilyuna ir paduoda Tyltilui žalią skrybėlę su deimantu, kurią pasukdamas žmogus gali pamatyti „daiktų sielą“. Kai tik Tiltilis užsideda skrybėlę ir pasuka deimantą, viskas aplinkui nuostabiai transformuojasi: senoji ragana virsta pasakų princese, prasta trobos atmosfera atgyja. Pasirodo Valandų sielos, Karavanų sielos, Ugnis pasirodo greitai judančio žmogaus pavidalu raudonomis pėdkelnėmis. Šuo ir katė taip pat įgauna žmogišką išvaizdą, tačiau lieka buldogo ir katės kaukėse. Šuo, įgijęs sugebėjimą savo jausmus apvilkti žodžiais, entuziastingai šaukdamas „Mano mažoji dievybė!“. šokinėja aplink Tiltil. Katė linksmai ir neįtikėtinai ištiesia ranką Mityl. Vanduo iš čiaupo pradeda trykšti putojančiu fontanu, o iš jo upelių pasirodo mergina nusileidusiais plaukais, atrodančiais tekančiais drabužiais. Ji iškart įsitraukia į kovą su ugnimi. Tai yra vandens siela. Nuo stalo nukrenta ąsotis, o nuo išsiliejusio pieno kyla balta figūra. Tai nedrąsi ir gėdinga pieno siela. Iš cukraus kepalėlio išlenda cukrus suklastotas padaras mėlynais ir baltais drabužiais, nuplėšdamas mėlyną įvyniojimą. Tai Sacharos siela. Nukritusios lempos liepsna akimirksniu virsta nepalyginamo grožio spindinčia mergina po putojančiu skaidriu šydu. Tai Šviesos Siela. Stipriai beldžiasi į duris. Tiltil, išsigandęs, per greitai paverčia deimantą, trobos sienos išblunka, Fėja vėl tampa sena moterimi, o ugnis, duona, vanduo, cukrus, šviesos siela, šuo ir katė neturi laiko grįžti į Tyla, fėja liepia jiems lydėti vaikus, ieškančius Mėlynojo paukščio, numatydama jų mirtį kelionės pabaigoje. Visi, išskyrus Šviesos sielą ir šunį, nenori eiti. Tačiau, žadėdama išsirinkti kiekvienam tinkamą aprangą, laumė visus išima pro langą. O motina Til ir tėvas Til, pažvelgę pro duris, mato tik ramiai miegančius vaikus.

Berilunio fėjų rūmuose, pasipuošusiais prabangiais pasakų kostiumais, gyvūnų ir daiktų sielos bando užpulti prieš vaikus. Jiems vadovauja katė. Ji primena visiems, kad anksčiau, „prieš žmogų“, kurį ji vadina „despotu“, visi buvo laisvi, ir išreiškia baimę, kad, užvaldęs Mėlynąją paukštę, žmogus supras daiktų, gyvūnų ir elementų sielą ir galiausiai pavergti juos. Šuo griežtai prieštaravo. Kai atsiranda Fėja, vaikai ir Šviesos Siela, viskas nurimsta. Katė veidmainiškai skundžiasi šunimi, ir jis jį gauna iš „Tiltil“. Prieš ilgą kelionę maitinti vaikus, Duona nupjauna dvi riekes nuo pilvo, o Cukrus jiems nulaužia pirštus (kurie iškart atauga, todėl Sachara visada turi švarias rankas). Pirmiausia Tyltil ir Mytil aplankys Atminimo šalį, kur jie turi vykti vieni, be palydos. Ten Tiltilis ir Mityl aplanko savo mirusius senelius, ten jie taip pat mato mirusius brolius ir seseris. Pasirodo, mirusieji tarsi pasineria į miegą, o kai artimieji juos prisimena, jie pabunda. Pasimėgavę mažesniais vaikais, pietaudami su visa šeima, Tyltil ir Mityl skuba išvykti, kad nevėluotų į susitikimą su Šviesos Siela. Vaikų prašymu senelis ir močiutė padovanoja jiems strazdą, kuris jiems atrodė visiškai mėlynas. Tačiau kai Tyltil ir Mytil palieka Prisiminimų šalį, paukštis pasidaro juodas.

Nakties rūmuose Katė pirmoji įspėja šeimininkę apie gresiantį pavojų - Tiltil ir Mityl atvykimą. Naktis negali uždrausti žmogui atidaryti savo paslapčių vartų. „Katė ir naktis“ gali tik tikėtis, kad žmogus nepagauna tikrojo Mėlynojo paukščio, kuris nebijo dienos šviesos. Pasirodo vaikai, lydimi šuns, duonos ir cukraus. Naktis pirmiausia bando apgauti, paskui įbauginti Tiltil ir neduoti jam rakto, kuris atveria visas jos rūmų duris. Tačiau Tyltilis po vieną atveria duris. Dėl vienos išlįsta kelios bebaimės vėlės, dėl kitos, kur yra ligos, sloga sugeba išbėgti, dėl trečios jos beveik išsivaduoja iš karo. Tada Tyltil atveria duris, už kurių Naktis laiko papildomas žvaigždes, mėgstamiausius kvapus, klajojančias šviesas, ugniasienes, rasą, lakštingalos dainavimą. Kitas, dideles vidurines duris, Naktis pataria neatrakinti, perspėdama, kad už jų slypi tokios baisios vizijos, kad jos net neturi pavadinimo. Tiltilo kompanionai - visi, išskyrus Šunį, - išsigandę slepiasi. Tiltilis ir šuo, kovodami su savo baime, atveria duris, už kurių yra nuostabiai gražus sodas - svajonių ir naktinės šviesos sodas, kuriame stebuklingi mėlyni paukščiai nenuilstamai skraido tarp žvaigždžių ir planetų. Tiltilis paskambina savo kompanionams ir, sugavę kiekvieną iš kelių mėlynų paukščių, jie palieka sodą. Tačiau netrukus sugauti paukščiai miršta - vaikai negalėjo rasti vienintelio Mėlynojo paukščio, galinčio ištverti dienos šviesą.

Miškas. Katė įeina, sveikina medžius, su jais kalbasi. Nustatykite juos vaikams. Medžiai turi priežastį nemylėti medkirčio sūnaus. Ir dabar Tyltil yra numestas ant žemės, o šuo vos išsilaisvino iš Ivy obligacijų, jis bando apsaugoti šeimininką. Abu jie yra ant mirties slenksčio, ir juos gelbsti tik Šviesos sielos įsikišimas, liepiantis Tiltilui pasukti deimantą ant dangtelio, kad medžiai pasinertų į tamsą ir tylą. Katė sugeba nuslėpti savo dalyvavimą riaušėse.

Vaikai ieško mėlynojo paukščio kapinėse. Vidurnaktį Tyltilis baimingai pasuka deimantą, atsiveria kapai, ir iš jų atsiranda ištisais vaiduokliškų, stebuklingai gražių baltų gėlių kuokštais. Paukščiai gieda gąsdinančias giesmes saulei ir gyvybei. "Kur mirusieji? .. - Nėra mirusiųjų ..." - Tiltil ir Mityl pasikeičia pastabomis.

Ieškodami Mėlynojo paukščio, vaikai ir jų palyda atsiduria palaiminimų soduose. Riebios palaimos beveik pritraukia Tyltilą ir jo bendražygius į savo orgijas, tačiau berniukas paverčia deimantą ir tampa aišku, kokie apgailėtini ir negražūs yra storieji palaiminimai. Pasirodo vietiniai palaiminimai, kurie stebisi, kad Tyltilis nežino apie jų egzistavimą. Tai palaima būti sveikam, mylimų tėvų palaima, mėlyno dangaus palaima, saulėtų dienų palaima, šviesių žvaigždžių matymo palaima. Jie siunčia greičiausią palaimą bėgti per rožę basomis kojomis, kad praneštų apie atvykstančius vaikus Didžiųjų džiaugsmų, ir netrukus pasirodys aukštos, gražios į angelą panašios būtybės spindinčiais drabužiais, tarp jų-didis džiaugsmas būti sąžiningam, džiaugsmas būti geru, džiaugsmu supratimas ir gryniausias Motinos meilės džiaugsmas. Vaikams ji atrodo kaip jų mama, tik daug gražesnė ... Mamos meilė tvirtina, kad namuose ji tokia pati, bet užmerktomis akimis nieko nematyti. Sužinojusi, kad vaikus atvedė Šviesos Siela, Motinos Meilė iškviečia kitus Didžius džiaugsmus ir jie priima Šviesos sielą kaip savo meilužę. Didieji džiaugsmai prašo Šviesos sielos nusimesti šydą, kuris vis dar slepia nežinomas tiesas ir palaimą. Tačiau Šviesos Siela, vykdydama savo Viešpaties įsakymą, tik tvirčiau apsivynioja uždanga, sakydama, kad valanda dar neatėjo, ir žada kada nors ateiti atvirai ir drąsiai. Apsikabinusi ji palieka Didžius džiaugsmus.

Tyltil ir Mytil, lydimi šviesos sielos, atsiduria ateities karalystės žydruosiuose rūmuose. „Azure“ vaikai ateina pas juos. Tai vaikai, kurie vieną dieną gims Žemėje. Tačiau žmogus negali ateiti į Žemę tuščiomis rankomis, ir kiekvienas vaikas ketina atnešti ten kokį savo išradimą: „Laimės mašiną“, trisdešimt tris gyvenimo pratęsimo būdus, du nusikaltimus, oru skrendantį automobilį be sparnų. Vienas iš vaikų yra nuostabus sodininkas, auginantis nepaprastus ramunėles ir didžiąsias vynuoges, kitas - devynių planetų karalius, kitas - pašauktas sunaikinti neteisybę Žemėje. Du žydri vaikai apsikabina vienas kitą. Jie yra įsimylėjėliai. Jie negali žiūrėti vienas į kitą, bučiuotis ir nepaliaujamai atsisveikinti, nes Žemėje juos skirs šimtmečiai. Čia Tyltil ir Mityl susitinka su savo broliu, kuris netrukus gims. Zarya yra susižadėjusi - valanda, kai gimsta vaikai. Pasirodo laikas, barzdotas senukas su dalgiu ir smėlio laikrodžiu. Į laivą jis priima tuos, kurie netrukus gims. Laivas, išplaukiantis juos į Žemę, plaukia ir slepiasi. Girdimas tolimas dainavimas - taip dainuoja mamos, susitinkančios su vaikais. Laikas iš nuostabos ir pykčio pastebi Tiltil, Mityl ir Šviesos sielą. Jie pabėga nuo jo pasukdami deimantą. Šviesos siela slepia Mėlynąjį paukštį po uždanga.

Prie tvoros su žaliais vartais - Tiltilis iš karto neatpažįsta savo namų - vaikai išsiskiria su savo palydovais. Duona sugrįžta į Tyltil narvą mėlynam paukščiui, kuris lieka tuščias. „Žydroji paukštė, matyt, iš viso neegzistuoja arba pakeičia spalvą, kai tik įdedama į narvą ...“ - sako Šviesos siela. Daiktų sielos ir gyvūnai atsisveikina su vaikais. Ugnis juos beveik dega audringomis glamonėmis, Vanduo murkia atsisveikinimo kalbas, Cukrus ištaria melagingus ir saldžius žodžius. Šuo impulsyviai skuba pas vaikus, jį siaubia mintis, kad jis nebegalės kalbėtis su savo dievinamu šeimininku. Vaikai įtikina Šviesos sielą likti su jais, tačiau tai nėra jo galioje. Ji gali tik pažadėti, kad jie bus su jais „kiekvienoje sklandančioje mėnulio šviesoje, kiekvienoje švelniai atrodančioje žvaigždėje, kiekvienoje užimtoje aušroje, kiekvienoje šviečiančioje lempoje“, kiekvienoje tyroje ir aiškioje mintyje. Streikuoja aštuntą valandą. Vartai atsidaro ir iškart trenkia už vaikų.

Medkirčio namelis buvo stebuklingai pakeistas - viskas čia tapo naujesnė, džiaugsmingesnė. Per uždarytas langines šviečia švytinti dienos šviesa. Tyltil ir Mityl saldžiai miega savo lovose. Tilo mama ateina jų pažadinti. Vaikai pradeda kalbėti apie tai, ką pamatė kelionės metu, o jų kalba gąsdina mamą. Ji siunčia tėvą pas gydytoją. Bet tada pasirodo Berlengo kaimynas, labai panašus į pasaką Berilyuną. Tyltil pradeda jai aiškinti, kad jam nepavyko rasti Bluebird. Kaimynas spėja, kad vaikai kažką sapnavo, galbūt jiems miegant ant jų nukrito mėnulio šviesa. Ji pati kalba apie savo anūkę - mergaitei negera, nesikelia, gydytojas sako - nervai ... Motina įtikina Tiltil, kad padovanotų mergaitei vėžlį, apie kurį svajoja. Tyltil pažvelgia į vėžlį, ir jam tai atrodo Mėlynasis paukštis. Jis duoda paukščio narvą kaimynui. Vaikai mato savo namus naujomis akimis ir tai, kas juose yra - duona, vanduo, ugnis, katė ir šuo. Pasibeldžia į duris, įeina Berlengo kaimynas su šviesiaplauke, neįprastai gražia Mergina. Mergina prie krūtinės apkabina Tiltilės vėžliuką. Atrodo, kad Tiltil ir Mityl kaimynės anūkė yra panaši į Šviesos sielą. Tiltilis nori paaiškinti mergaitei, kaip maitinti vėžlį, tačiau paukštis, pasinaudojęs akimirka, nuskrenda. Mergina verkia iš nevilties, o Tyltilis žada sugauti paukštį. Tada jis kreipiasi į publiką: „Labai jūsų prašome: jei vienas iš jūsų jį suras, tegul atneša mums - mums to reikia, kad ateityje taptume laimingi ...“

(įvertinimai: 2 , Vidutinis: 3,50 iš 5)

Pavadinimas: Mėlyna paukštis
Autorius: Maurice Maeterlink
Metai: 1908 m
Žanras: Pasakos, Užsienio drama, Užsienio mokslinė fantastika, Užsienio vaikų knygos, Popadantai

Apie Maurice'o Maeterlincko knygą „Mėlynas paukštis“

Maurice'o Maeterlincko pjesė „Mėlynas paukštis“ buvo parašyta daugiau nei prieš šimtą metų. Tai nuostabi istorija apie dviejų vaikų - Tyltil ir Mytil - keliones. Jie turi surasti pačią Mėlynąją paukštę, tačiau tuo pat metu susiduria su nuostabiu pasauliu, būtybėmis, aplanko baisias ir baisias vietas, tampa drąsūs, drąsūs ir tikslingi. Pagrindinė knygos idėja yra „būti drąsiam, kad pamatytum paslėptą“.

Daugelis žmonių mano, kad Maurice'o Maeterlincko knyga „Mėlynasis paukštis“ yra pasaka suaugusiems, o ne vaikams. Taip, yra magija, fėja, gyvūnai, neįprasti padarai, tačiau tuo pat metu visa tai yra gana bauginanti ir bauginanti. Per visą istoriją svarbu ne tik keliauti su vaikais, bet ir įsigilinti į viską, kas vyksta, suprasti visų dalykų esmę ir žinoti, kodėl tam tikros būtybės susitinka pakeliui. Vaikams gali būti sunku suprasti ir suprasti.

Maurice'o Maeterlincko knygos „Mėlynasis paukštis“ esmė slypi tame, kad du vaikai, Tyltil ir Mytil, turi eiti ieškoti mėlynojo paukščio. Jų apie tai paklausė fėja, kuri turi sergančią anūkę ir kuriai reikia vaistų. Mėlynas paukštis yra laimės įvaizdis, ir vaikai tai puikiai žino. Jiems teks ne tik aplankyti vienas kito sapnus ir net pačiame pragare, bet ir susidurti su šuns ir katės sielomis ir net įvairiais namų apyvokos daiktais. Katė ir šuo lydės vaikus visur, ir šie gyvūnai turi savo charakterius. Taigi, katė yra gudri ir gudri, o šuo yra ištikimas ir visada džiaugsmingas.

Maurice'as Maeterlinckas savo knygoje „Mėlynasis paukštis“ visų veikėjų ir jų nuotykių įvaizdyje nori parodyti, kas iš tikrųjų yra Laimė. Tai yra kažkas, ko mes niekaip negalime gauti, nors tai yra labai arti, tai yra kažkas nepasiekiamo, bet jei ištiesi ranką, tu gali gauti tai, ko nori. Vaikai turėjo išgyventi sunkius išbandymus, suprasti, kad yra juos mylinčių ir nekenčiančių. Be to, jie susitiko su mirusių artimųjų sielomis. Tai labai svarbus punktas, kuris tam tikru mastu bus naudingas jauniems skaitytojams, kuriems gyvenime teks susidurti su augintinių ar artimųjų mirtimi. Dėl to Laimė atsiduria visiškai netikėtoje vietoje.

Maurice'o Maeterlincko knyga „Mėlynas paukštis“ yra labai atmosferiška ir pamokanti. Kiekvienas žmogus, gyvūnas ar daiktas vaidina labai svarbų vaidmenį visame spektaklyje. Tai ne tik tai, kad vaikai sutinka skirtingus herojus, ir ne tik tai, kad jie praeina per prisiminimų šalį, palaimos pilį. Knyga skirta suaugusiųjų auditorijai, o vaikams yra labiau pritaikyta versija be žiaurumo. Galėsite geriau suprasti vaikus, nes čia jie yra labai tikroviški ir teisingi. Jūs tiksliai suprasite, kaip jie mato mūsų pasaulį.

Knyga „Mėlynasis paukštis“ yra labai žavi ir lengvai skaitoma, nors ir yra pjesė. Čia daug negatyvo, bet ir daug gyvenimo filosofijos, kuri padės daug ką permąstyti.

Mūsų svetainėje apie knygas galite nemokamai atsisiųsti svetainę be registracijos arba perskaityti internetinę Maurice Maeterlink knygą „Mėlynoji paukštė“ epub, fb2, txt, rtf, pdf formatais, skirtais „iPad“, „iPhone“, „Android“ ir „Kindle“. Knyga suteiks jums daug malonių akimirkų ir tikro skaitymo malonumo. Pilną versiją galite įsigyti iš mūsų partnerio. Taip pat čia rasite naujausias literatūros pasaulio naujienas, sužinosite mėgstamų autorių biografiją. Pradedantiesiems rašytojams yra atskiras skyrius su naudingais patarimais ir gudrybėmis, įdomiais straipsniais, kurių dėka jūs patys galite išbandyti savo jėgas literatūriniuose įgūdžiuose.

Nemokamai parsisiųsti Maurice'o Maeterlincko knygą „Mėlyna paukštė“

(Fragmentas)

Formatu fb2: Parsisiųsti
Formatu rtf: Parsisiųsti
Formatu epub: Parsisiųsti
Formatu txt:

Maurice'as Maeterlinckas

Mėlynas paukštis

Ekstravagancija šešiuose veiksmuose, dvylika scenų

Pirmoji nuotrauka. Miškininko namelis.

Antra scena. Pasakoje.

Trečia scena. Prisiminimų žemė.

Ketvirta scena. Nakties rūmai.

Penkta scena. Miškas.

6 scena. Prieš uždangą.

7 scena. Kapinės.

Aštuntoji scena. Priešais užuolaidą, vaizduojančią gražius debesis.

Devinta scena. Palaiminimų sodai.

10 scena. Ateities karalystė.

Vienuolika scena. Atsiskyrimas.

Dvylikta scena. Pabudimas.

Personažai

(pagal jų pasirodymą scenoje)

Thiel motina.

Tiltil.

Valandų sielos.

Šviesos siela.

Tėvas Till.

Močiutė iki.

Senelis iki

Pierrette.

Vaiduokliai.

Tamsos dvasios.

Ąžuolo dvasia.

Buko dvasia.

Guobos dvasia.

Tuopos dvasia.

Pušies dvasia.

Kipro dvasia.

Liepų dvasia.

Kaštonų dvasia.

Beržo dvasia.

Dubkos dvasia.

Ivy Spirit.

Riebios palaimos.

Pati riebiausia palaima.

Didieji džiaugsmai.

Vaikų palaiminimai.

Namų palaima.

Azure vaikai.

Vaikų sargas.

Devynių planetų karalius.

Berlengo kaimynas.

Jos anūkė.

Tyltil - Piršto berniuko kostiumas iš Perrault pasakų: tamsiai raudonos kelnės, trumpa šviesiai mėlyna striukė, baltos kojinės, geltoni batai.

„Mytil“ yra „Gretel“ arba „Raudonkepuraitės“ kostiumas.

Šviesos siela yra dujinė mėnulio spalvos suknelė, tai yra šviesiai auksinis su sidabriniais blizgučiais; iš šios suknelės tarsi spinduliuoja spinduliai. Iškirpkite šiuolaikinę graikų ar anglų-graikų kalbą pagal Walterio Crano dvasią arba artimą imperijos stiliui. Aukštas juosmuo, nuogos rankos. Šukuosena yra kažkas panašaus į diademą ar net šviesią karūną.

Fėja Berilyun, ji yra Berlengo kaimynė - tradicinis elgetų kostiumas iš pasakų. Fėjos pavertimo princese pirmame veiksme galima praleisti.

Tėvas Tilis, motina Till, senelis Till, močiutė Till - medžio drožėjų ir vokiečių valstiečių kostiumai iš brolių Grimų pasakų.

Tiltilo broliai ir seserys - „Finger Boy“ kostiumo variantai.

Laikas yra klasikinis laiko dievo kostiumas: plati juoda arba tamsiai mėlyna mantija, ilga pilka barzda, pynė, smėlio laikrodis.

Mamos meilė-tai kostiumas, panašus į Šviesos sielos drabužius, būtent: lengvas, sniego baltumo, beveik skaidrus graikų statulos viršelis. Ant jo gali būti bet koks perlų ir brangakmenių skaičius, ir pats ryškiausias, jei jis nepažeidžia grynos ir skaisčios visumos harmonijos.

Didieji džiaugsmai - kaip sakoma spektaklyje, spindintys subtilių ir subtilių atspalvių drabužiai: žydinti rožė, saulėje putojantys vandenys, gintaro rasa, rytinis žydras ir kt.

Namų laimės - įvairių spalvų suknelės arba, jei jums patinka, valstiečių, piemenų, medžio drožėjų ir kt. Kostiumai, bet tik puošti, kerintys.

Nutukę palaiminimai - prieš transformaciją: erdvūs sunkūs raudonos ir geltonos brokato drabužiai, dideli, masyvūs papuošalai ir kt .; po transformacijos: šokolado ar kavos spalvos pėdkelnės, kaip kartoninių klounų.

Naktis plati, juoda, su ugningu auksiniu atspalviu, chalatu, nusėta paslaptingomis mirgančiomis žvaigždėmis. Šydas, tamsiai raudonas prie aguonų ir kt.

Kaimynės anūkė turi auksinius plaukus ir ilgą baltą suknelę.

Šuo yra raudonas frakas, baltos kelnės, lakuoti batai. aliejinės skrybėlės - kostiumas, šiek tiek panašus į Johno Boole aprangą.

Katė yra triko, pagaminta iš juodo šilko su blizgučiais.

Šuns ir katės galvos turėtų tik iš tolo priminti gyvūnų galvas.

Duona yra prabangus pasos drabužis: platus chalatas iš šilko arba raudono aksomo, išsiuvinėtas auksu. Aukštas turbanas. Scimitar. Didžiulis pilvas, neįprastai stori rausvi skruostai.

Cukrus yra šilkinė suknelė, tokia, kokią dėvi eunuchai, mėlyna ir balta, kaip popierius, suvyniotas į cukraus kepalus. Galvos apdangalas, kaip seraglio globėjas.

Ugnis - raudonas trikotažas, tamsiai raudonas, su auksiniu pamušalu, vaivorykštiniu putojančiu apsiaustu. Kepurė su sultonu iš įvairiaspalvių ugningų liežuvių.

Vanduo yra laiko spalvos suknelė iš pasakos „Asilo oda“, tai yra melsvai žalsva, su skaidriu atspalviu, iš savotiškai tekančių dujų; suknelės kirpimas taip pat yra šiuolaikinis graikų arba anglo-graikų, tačiau tik jis yra platesnis ir erdvesnis. Galvos apdangalas iš gėlių ir dumblių arba iš nendrių.

Gyvūnai - valstiečių, paprastų žmonių kostiumai.

Medžiai - žalios spalvos įvairiausių atspalvių arba medžio žievės spalvos drabužiai. Juos galima atskirti pagal lapus ir šakas.

PIRMAS VEIKSMAS

NUOTRAUKA PIRMOJI MEDIENIO DARBUOTOJA

Scenoje pavaizduota miškininko trobelė, kaimiška, bet ne skurdi. Degantis židinys, virtuvės reikmenys, spintelė, tešla, laikrodis su svarmenimis, verpstė, praustuvė ir tt Ant stalo dega lemputė. Abiejose spintos pusėse šuo ir katė miega susisupę į kamuoliuką. Tarp jų yra didelis mėlynas ir baltas cukrus. Ant sienos kabo apvalus narvas su vėžliu balandžiu. Galinėje pusėje yra du langai su langinėmis, uždarytomis iš vidaus. Po vienu langu yra suoliukas. Į kairę yra įėjimo durys ant stipraus skląsčio. Dešinėje yra kitos durys. Kopėčios į palėpę. Čia pat, dešinėje, yra dvi lovelės; prie kiekvieno iš jų drabužiai dailiai sulankstyti ant kėdės.

Pakėlus uždangą Tyltil ir Mytil saldžiai miega savo lovose. Motina Till paskutinį kartą ištiesina antklodes nakčiai ir, pasilenkusi virš jų, žavisi jų ramiu miegu, tada numoja ranka tėvui Tillui, kuris tuo metu iškiša galvą pro atidarytas duris. Pridėjusi pirštą prie jos lūpų kaip ženklą, kad jis nesulaužys tylos, ji užgesina lempą ir pirštais išlaiko duris į dešinę. Scena kurį laiką panardinta į tamsą, tada palaipsniui didėjanti šviesa ima prasibrauti pro langinių plyšius. Lempa ant stalo užsidega savaime.

Vaikai atsibunda ir atsisėda ant lovos.

Tiltil. Mytil!

Mitil. Tiltil!

Tiltil. Ar tu miegi?

Mitil. Ir tu?..

Tiltil. Tai reiškia, kad aš nemiegu, jei su tavimi kalbu ...

Mitil. Šiandien Kalėdos, ar ne? ..

Tiltil. Ne, ne šiandien, o rytoj. Tik šiemet Kalėdų eglutės senelis mums nieko neatneš ...

Mitil. Kodėl? ..

Tiltil. Mama sakė, kad neturi laiko sekti paskui jį į miestą ... Jis ateis pas mus kitais metais ...

Mitil. O kiek laukti kitų metų? ..

Tiltil. Padorus ... Šiąnakt jis ateis pas turtingus vaikus ...

Mitil. Ak! ..

Tiltil. Ką aš matau! .. Mama pamiršo užgesinti lempą! .. Žinai ką? ..

Mitilis? ..

Tiltil. Keliamės! ..

Mitil. Mums neleidžiama to daryti ...

Tiltil. Kodėl, nėra niekas ... Ar matote langines? ..

Mitil. O, kaip jie švyti! ..

Tiltil. Tai šventinės lemputės.

Mitil. O kas atostogauja?

Tiltil. Priešingai, su turtingais vaikais. Jie turi medį. Dabar atidarysime langines.

Mitil. Ar tai įmanoma?

Tiltil. Žinoma, galite, nes mes vieni. Ar girdi - muzika? .. Kelkis!

Vaikai atsikelia, pribėga prie lango, užlipa ant suoliuko ir atidaro langines. Ryški šviesa užlieja kambarį. Vaikai nekantriai žiūri į gatvę.

Tiltil. Viskas matoma! ..

MYTYL (užimanti nepatogią vietą ant suoliuko). Nieko nematau.

Tiltil. Sninga! .. Yra du vežimai su šešetu! ..

Mitil. Išėjo dvylika berniukų! ..

Maeterlinck Maurice

Mėlynas paukštis

Maurice'as Maeterlinckas

Mėlynas paukštis

Ekstravagancija šešiuose veiksmuose

dvylika paveikslų